Ties proto riba.

Penktadienis. Autobusas - Vilnius - Alytus, pirmosios sėdynės. Šalia prisėda vaikinas prieš tai atsiklausiąs ar ne užimta, jau važiuojant pasiūlo šokolado, o aš tik mandagiai atsisakau ir toliau sėdžiu nusisukusi į langą visa liūdna ir kvepianti apelsinais. Taip po dviejų ilgų valandų atvažiuojame į gimtuosius namučius, tada per nežmonišką šaltį tipenu nuo stoties link namų, o ten mane pasitinka mama su klausimu, kodėl tokia liūdna, aš tik sugebu numykti, kad pavargau, nors iš tikrųjų tam mano liūdesiui kaip ir nebuvo rimtos priežasties. Vakare pasižiūriu Bridžitą Džouns (ties proto riba) ir jaučiuosi dar blogiau nei prieš tai ir neklauskit kodėl, nes eina viskas velniop kaip jau įgriso.

P.S. o prieš kelias minutes gavau pakankamai ne banalų laišką ir nežinau ką po galais atrašyti, nes jaučiuosi siaubingai beviltiška.