Kartais prisiminimai užspaudžia labiau nei galima suvokti tokią jų galią. Šiąnakt jaučiuosi beviltiška kvaile dėl anksčiau pradėtų, bet neužbaigtų santykių. Tiksliau dėl jų netęsimo. O taip norėtųsi, kad tądien būčiau pasielgusi kitaip, kad nebūčiau buvusi tokia paika ir leidusi viskam pasibaigti dar net neprasidėjus. Gal dabar nesijausčiau taip. Gal dabar nesiilgėčiau nepatirto jausmo. Bet kadangi yra taip kaip yra, tai tik pučiu svaiginančius dūmus aukštyn, virpu nuo praviro lango ir dainuoju kartu su keistuoliais apie raudonas mergas, prisimindama tas ne visai romantiškas, bet pakankamai intymias akimirkas, dėl kurių jaučiu gniužulą gerklėje ir chaosą galvoje.
Kitą savaitgalį būtinai važiuoju namo.
1 komentaras:
Skaitau, ir galvoju: "0 die, aš pažįstu šį jausmą".
Nežinau, ar tai gerai, ar blogai.
Visko šiam keistam gyvenime pasitaiko.
Rašyti komentarą