My blueberry nights

Nežinau, tiksliau net neįsivaizduoju kaip pavadinti dabartinę savo būseną. Mano galvoje – chaosas. Dienos tokios neypatingos ir nykios, aš tiesiog darau tai, ką atrodo privalau daryti, o naktimis man norisi klykti dėl to, nes tai didelė beprasmybė. Tam, kad užčiaupčiau tą klykti pasiruošusį balselį – aš skaitau knygas ir žiūriu filmus. Tai atrodo taip svarbu ir reikalinga, kad jei neturėčiau šalimais šio galbėjimosi rato – paskęsčiau, savo pačios išgalvotame liūdesyje. Ir nežinau kas geriau, gelbėtis tokiu būdu, kuris iš tiesų yra tik visko slopinimas ir paslėpimas dar giliau ar viską mesti ir stengtis su tuo kovoti? Aš vis žadu sau – pradėsianti gyventi, gyventi taip, kad dėl nieko nebūtų gaila, kad svarbiausia būtų tik vientisumas ir vidinė darna, ramybė, jaukumas ir pasitikėjimas. Ir dar saugumas, nes be jo – neišgyvenčiau (net neegzistuočiau) nė akimirkos. Dabar pradėsiu piešti mandalas, nes medituoti tikriausiai niekada nepasirįšiu ir neišmoksiu, kaip niekada ir neužsiiminėsiu joga, nes tai tik norai, o ne realybė, tai tik svajonės, padedančios gyventi, nes žinojimas, kad dar yra ką veikti visada skatina nepasiduoti, tiesa? Todėl tai visada liks tikslais, neleidžiančiais pamiršti, kad dar yra ką veikti, kad dar galima ką nors padaryti jei ne dėl visos žmonijos, tai bent dėl savęs. Nes kartais verta kažką padaryti tik sau ir dėl savęs.

Dar visai neblogai būtų sutikti žmogų, kuris tiesiog pasakytų kas esu ir vėl gražiai išeitų kaip ir atėjo. Nes tokių žmonių yra, jei tikėsim tuo, kas pasakojama filmuose ne būtinai su geromis pabaigomis.