Kartais man atrodo, kad visai savęs nepažįstu. Net negaliu suskaičiuoti kiek kartų per dieną užsidedu vis kitą kaukę, nebežinau kokią muziką mėgstu, knygynuose nebe atsirenku knygų, kurios man patiktų, o nusipirktųjų neįstengiu perskaityti iki galo. Kai užverda arbatinis, aš vis dar stoviu su tuščiu puodeliu rankose, nes neišsirenku ką gerti - mėtinę arbatą/kavą/kakavą/serbentų arbatą/baltą kavą ar tiesiog karštą vandenį. Aš neprisimenu kada man nuoširdžiai buvo linksma, kada kalbėjau negalvodama ką kalbu, kada verkiau iš džiaugsmo, neprisimenu net kada verkiau kai man iš tikrųjų buvo liūdna. Aš stoviu sustingusi vietoje, nes nežinau nuo ko pradėti veikti. Nes nežinau ko, po velnių, noriu.


Žinau tik tiek, kad vis dar vienintelis nepakitęs dalykas - tai reti įrašai dienorašty vis dar pradedami žodžiu kartais.