Žiema. Kad ir kiek kartočiau, kad nekenčiu jos, pagaunu meluojanti pati sau. Kai vakare, pučiant gan stipriam vėjui ir esant minusinei temperatūrai, einu nuo stotelės bendrabučio link būna taip šalta, jog atrodo mielai visą žiemą nekeltum kojos iš namų ir murmu, kad NEKENČIU TOKIO ORO, giliai viduje tiesiog krykštauju iš džiaugsmo, nes man taip gera, kad kartais atrodo tuoj pravirksiu iš tos laimės. Įdomu, ilgai dar su tokiu jausmu gyvensiu?